sveiki atvykę

aš čia numiriau. daugiau taip ir nieko neberašiau taip ilgai, kad iš tiesų nieko ir nebeliko. blogo nebeliko. bet kai taip norisi su kuo nors kalbėtis. kažkam pasakoti visa tai, kas yra, bet nenori turėti, ir supranti, kad nėra tokio žmogaus. jie yra. užsiėmę savais rūpesčiais, gyvenimais, kasdienybe, mintimis apie save, atitolę ar visai kažkur kitur, užsdarę nuo artumo, prieraišumo, meilės, skausmo, kuris lydi prieraišumą, o galbūt tiesiog pavargę nuo mano netvirtumo ir nuolatinės abejonės dėl kvescionuojamo džiaugsmo. man taip beprotiškai reikia žmonių. dabar taip jaučiuosi, rytoj gal kitaip. man norisi bent jau kaip katinui trintis aplinkui, būti šalia. nebūtina sakyti. nors šnekėti gera. baisu truputį. vienatvė neišvengiama. kiekvieną kartą laikas atsisuka į šį faktą ir kiekvieną kartą būna sunku. nors kiekvieną kartą žinau, kad taip jau buvo ir kad dar bus begalybę kartų. bet užtenka patirti bent truputį haipo ir taip kaip narkotikai užlieja kūną tokiais jausmais, kuriuos norisi visąlaik turėti. tušti kibirai. o aš maniau, kad man visai neblogai sekasi. don't give a fuck. dvi savaitės ir varysiu į lyoną. gąsdina ta nežinomybė, ar viskas bus taip pat, ar jau kitaip ir jei kitaip, tai kaip. sutikti to stipraus susižavėjimo subjektą, kurio susižavėjimas jau ištirpo laike. viskas ištirpo laike arba kalboje. keista, bet žodžiai tirpdo susižavėjimus taip pat. nieko nėra tikro, kas glūdi galvoje. ištisa iliuzijų karalystė.

mano pilve ritasi vikšras
sukasi galva
kūnas krenta į liūdesio mėšlungį
ir man visiškai vienodai ar tu mane supranti
man visiškai vienodai ar mane atjauti
man visiškai vienodai ar tau tai patinka ar nepatinka
man tiesiog bloga
nuo buvimo
ne savimi
man bloga
tiesiog nuo buvimo
jei mano kūnas vanduo
norėčiau kad jis ištekėtų
pats iš savęs
norėčiau kad mane kas nors persmeigtų
norėčiau kad mane kas išmestų
pradaigintų
išdaigintų
išdegintų

aš
tiesiog
nenoriu
būti
čia

vis dar nesuprantu

ir nerandu progos išsiaiškint

arba bijau aiškintis

kartais nežinomybė yra saugiausias variantas

tu mano narkotikas

aš esu nestabilumo viršūnėj tupinti kalė
mano kraujas venose verda, o arterijose šąla
mano kojos bėga, o rankos laikos tvirtai įsikibę

mano mintys mane pačią klaidina

mano bulvės verdančiam vandeny tyžta

jei to vandens apskritai yra

mano plaučiai susitraukinėja

balsas stringa

aš sėdžiu viena

bet man norisi paskęsti minioje

jos kalbose

žolėje

motinos pieno vonioje

savo pačios rankose

jei sugebėčiau save apglėbti taip

kaip tėvas apkabina dukrą

norėčiau būt sutraukta į mažą žirnį

ir panardinta žemėje

vandenyje

kuriame toliau tyžta mėsa

kragmolingo patoso apimta

aš tyliai niekinu save

sako kiti tave sapnuoja nuogą

jie - mane

o aš save

vyno dugne

call me when you heart is empty

don't run away

tai visko pasitaiko. permaingai nestovi dalykai vietoj, bet kartais užsilieka ir knisa protą iki begalybės. o begalybė parodo, kas tikra, o kas laikina, toje realybėje, kurioje gyvenu. sunku paslėpti. ir nepaisant to, kas bendrai vyksta, mano įsižiūrėjimas yra pasmerktas nesėkmei, nes kas be nutiktų, viskas klostosi į priešingą pusę, o tai, kad galbūt tik "reikia laiko" nebūtinai teisinga. žmonės per laiką išgrynina savo jausmus. ir išgryninę jausmus supranta, kad nuėjo skirtingais keliais. o liūdna, nes pagalvoju, o kas jei anksčiau būčiau buvus drąsesnė ir ryžtingesnė. o gal ir nieko. bet aš dar šausiu, nes kai ką nors nusprendžiu, anksčiau ar vėliau tai padarau. ateis. ateis laikas ir šiam diskomfortui.

sex me up