PRIE IŠTAKŲ

 

 

you need a damn good slap in face

 

to 

 

 

wake 

 

 

 

 

up

nes kartais atrodo kad kitaip sunku

savimyla dainų šventėj tarp pasimetusių giminių

[nuotrauka]

bet jos nėra, nes google įkeliant tūpą skaitmeninę neredaguotą nuotrauką su snukiais užmeta savo retušą. tokį šlyktų odą lyginantį retušą. kai pamačiau, vos neapsivėmiau.

WHAT'S UP RAGANOSIAI?

KARTU

per juosmenį surištas anastasijaus raudonas rankšluostukas. pamelavus ir nebeatitaisius. kiaušiniams keptuvėje kietėjant į standžią gelsvai baltą masę nuogos rankos spaudžia kečiupą į plokščią blizgią lėkštę



aliejus kužda



ne vieta ir ne laikas

arklys

nuvariau į angliją, o ten šilta kaip bahamuose, ypač kai atvarai iš tokio vasariško ledymečio kaip lietuvoj. iš tikrųjų tai neplanavau šitos kelionės, žinojau, kad varysiu ilgą laiką, bet nieko dėl to nedariau, tai kai baker gatvėj išlipau iš autobuso neturėjau jokio supratimo, kur esu ir plaukiau kaip gėlelė iki kol nepasiekiau hyde parko su mintimi, kad kažkokiu būdu surasiu nemokamų žemėlapių. kurių neradau nusipirkau. užtat nuėjau į serpentiną ir ten abramovich okupavusi visą erdvę savo meditacinėmis akcijomis. vos įėjus prie manęs priėjo patrauklus vaikinas, paėmė už rankos ir nusivedė ant nedidelės pakylos vidury salės, ant kurios jau stovėjo šiek tiek žmonių. jis man sako užsimerk, susikoncentruok į kvėpavimą ir stovėk, kiek gali ilgiau. užsimerkiau ir traukiau į save visus tuos žmones salėj taip, kad pradėjo lengvai svaiginti ir tik po kelių akimirkų, kai tas vaikinas norėjo paleisti mano ranką, pajutau, kaip stipriai ją laikiau suspaudus. bendrai kalbant apie rankų paspaudimus, paskutiniu metu kažkaip lievai man viskas išeina, va neseniai draugas supažino su savo draugu ir jis man padavė savo švelnią mažą rankelę, kurią spaudžiant jutau kaip ji traškėjo nuo mano geležinių kaulų. tikros nesekmės. bet išėjau iš serpentino tokia rami. voliojaus ant žolės, ant kurios mane saulė taip nukepino, kad buvau nebe raudonplaukė, o raudongalvė. vėliau šiaip bimbinėjau skersai išilgai, turėjau visą pilną dieną laisvo laiko, nes į hostelį norėjau grįžti tik einant miegoti, kadangi tripadviser prisikaičiau kraupių komentarų apie tą vietą, kurią net skyle tepavadintum. dar lietuvoj panikavau, kad tenais mane išpis bemiegant. tada save įtikinau, kad miegoti skvote būtų panašus reikalas. tačiau nusileidus į londoną apėmė totalus pochuizmas. o kai jau ten tikrai buvau, tai apstulbau, kad viskas ten labai gerai su juo. begalybė jaunų tvarkingų žmonių. achujienai. pats trainingas, į kurį ir variau praėjo gerai, taip pirma diena tvarkingai, išskyrus kelis įvykius, kurie visi į antrą dieną susidėjo. tai vienas, kad išsirinkau pietum salotų, pamaniau, ką ten tie sumuštiniai, noriu daug šviežių daržovių. aha. realybė tokia: aštuom procentų makaronai, penkiolika procentų svogūnų, ir likę penki sutrintom kitom daržovėm, iš esmė salotų lapams. tai tie svogūnai mane nužudė. nusliūkinau į virtuvę ir išmečiau. vėliau dar pora valandų ploviau gerklę limonadais nuo to kvapo. kita nemalonybė tai bičas, kuris ten veidė tuos mokymus. kažkaip pradėjo mane ignoruot, jaučiau, kaip man kažko paklausus pirma reakcija būdavo "kokį šūdą tu čia šneki", o kai šnekėdavo bendrai, niekad į mane neatsisukdavo. nesuprantu, kodėl taip atsitiko. viskam pasibaigus buvo gerai, gavau maikę, setifikatą, išvariau, geras oras, pasivaikščiodama iki undergroundo nuvariau, tada iki barbicano nubildėjau, ten vaikščiojau atsipūtus, laiko į marias turėjau. nuėjau į galeriją, nusipirkau atvirlaiškių, moku už juos ir galvoju įsidėsiu į sąsiuvinį prie kitų atviručių ir suvokiau, kad palikau ten toj vietoj savo sąsiuvinį su atvirutėm ir pem eurų tarp jų. šnai lėkiau atgal, tai kai atsidūriau vietoj jau buvo praėję dvi valandos nuo tada, kai išėjau. prieinu prie durų, o ten net grotom viskas užtraukta, skambinu į duris, autoatsakiklis atsiliepia, kad jie tik iki penkių dirba, tad atvaryk kitą dieną. tai man tokia panika, galvoju šūdas, tai ko čia aš atgal iš vis trenkiaus, jau kone verkt pradėjau, nes galvoju, lengviau pasidarys, ir einu atgal, kada bum, žiūriu prieky atvaro toks vienas bičas, kuris programuoja toj vietoj tuos pultus, jis keletą kartų buvo užėjęs/praėjęs tą salę, kur visą laiką buvom. pasirodo, jis pub'e alų gėrė, o kadangi automobilį palikęs prie darbo, dabar ėjo namo važiuoti. atrakino viską pasiėmiau, iš džiaugsmo kelnių vos neprimyžau. o tada galvojau, na ir atsitiktinumas. tai viskas tobulai užsibaigė. sėdėjau kitą dieną oro uoste. tuščiai. stebėjau viską aplink, iki kol pasidarė kažkaip labai liūdna. taip liūdna, kad nors kūkčiojant verk. po kelių akimirkų praėjo. prieš beveik įlipant į lėktuvą skaičiau esė, kurioje navakas parašė patį liūdniausią žodį. ir nuo jo tikrai liūdniau pasidarydavo

skęsta upsidedown-jūroj istorijos ir turi tik dvi galimybes: arba klykiant trumpai pranešt apie save ar nuskęst