AŠ

DŽIAUGSMELIS

džiaziuką šone įsijunk palinguok atsipalaiduok

nereik liūdėt

į galvą problemų dėt

come baby come

 

po keistos pašventimo pradžios, viskam išsivyščius iki longailendo paveikto švaistymosi po barą, šnekamas nesąmones ir šiokį tokį atsipalaidavimą, kurio labiausiai ir norėjau, ir siekiau pildama į gerklę visą tą alkoholį, bet ar chebros nykumas skaičiumi ar bendrai mano ankstesnė savijauta šiandien dieną po to, kai rytą praleidau dar neblogai girta, kėlė absoliutų vienatvės jausmą, o ir dabar nesuprantu kodėl, bet sunku būti vienai namuose. neišmanau, ką daryti, kad turėčiau kompanijos šito jausmo užkišimui. netikėtai pagirios - nevisai fiziologinės. patys geriausi mieliausi trokštamiausi mylimiausi draugai kažkur kitur gyvena savo gyvenimus. o aš nežinau kaip atsirebilituoti savomis jėgomis. 

rankomis

tos auksinės rankos pavertė juos garsiais savo darbais o nykstančios pritrėkštos musės lavonas ant lango kietėjantis į anglį priminė koks niekingai trumpas mano laikas

so pleaaase baby come come come come on here

drama queen

indrė apsisprendė

su indre gyventi būna kartais labai sunku. paskutiniu metu ji tapo nepakenčiamai įnoringa ir dievaži kas ten jos galvoje sukasi. vakar ji apie vieną mūsų sugyventinį sako - kas ten su ta vaiva? vien jos vardą girdžiu ir girdžiu, lyg čia jinai būtų kažkas tokio, jeigu jis pradės čia ją vedžiotis, iškart išsikraustysiu, IŠKART IŠKRAUSTYSIU, TIKRAI NESITAIKSTYSIU su kažkokiom čia jų panom -. kraustytis vien dėl to, kad kambariokas susiranda paną yra man protu nesuvokiamas dalykas. juk ką tik susidraugavus mergina nepuls daryti savo tvarkos vaikino namuose, kuriuose jis gyvena ne vienas, nebent ji būtų visiška beprotė. dar gali būti, kad indrė po barako patirties be galo bijo naktinių aimanų, kurios, neturint partnerio, tampa sunkiai pakeliamos. bet gi ji neseniai nusipirko puikių ausų kištukų, pro kuriuos sunkiai prasitvenkia bet koks garsas. o galbūt čia didžiausią poviekį turi princesiškas kompleksas, kad mintis, jog už tave yra geresnių, įdomesnių, žavesnių, blablabla, nes vis dėlto į poras pasirenka ne tave, o kažin ką kitą, labiau priartina prie savigailos, kurią ir taip kiekvieną dieną jauti. tik tiek, kad ta savigaila labai greitai transformuojasi į pyktį, o pyktis į tokius žodžius, kaip "su tuo tiktrai nesitaikstysiu".

dabar netikėtai prisiminiau, kai kažkada buvau pas edviną ir mes šnekėjom apie jo kambariokes, nes man asmeniškai buvo baisiai prie jų nejauku ir ne miela, ir sakau - man atrodo, kad jos manęs nemėgsta - ir jis man sako, - tai aišku, kad nemėgsta, tai įsivaizduok, mes čia gyvenom gyvenom, o aš ėmiau ir parsivedžiau merginą iš gatvės, kuri ne ką gražesnė už jas -. dabar jo esmę pagavau kaip niekad, nes kai pirmą kartą išgirdau jį tą sakant, tai tegirdėjau ir supratau, kad aš tokia pat baisi ir negraži, kaip jos tos kambariokės, nes jos tikrai buvo ne mielos.

reikia labiau save atplėšti nuo buto gyvenimo ir telktis ties asmeniniu. nes tie vaikinai ne stebuklai. yra ir įdomesnių. oh yeah baby. o gyvenimas kartu jų tikrai nedaro labiau prieinamesnių (na bent vieno iš jų tai tikrai), o gal kaip tik atstumia visa ta suknista buitis.

nepaisant visko, ką čia prirašiau. indrė jau apsisprendė. išvaro. o man lieka du variantai: ieškoti kitos kambariokės arba kraustytis į kitą vietą. nenoriu daryti nei to, nei to

enter and return

kai ėjau apžiūrėti kambario, kuriame dabar gyvenu, ir susipažinus su vaikinu, kuris gyvens tame pačiame bute, buvo kažkas tokio labai linksmo. bazarinom ir juokavom apie belenką. ir pirmi bazaro kartai su abiem vaikinais buvo tikra juoko euforija, nepaisant to, kad pusė juokelių buvo pošli. tuo metu viskas buvo ore. bet nugyvenus mėnesį, kai kurių žmonių bendravimo įgudžiams pradedant gerokai erzint ir kivirčams vis dažniau iškylant į paviršių, palaikyti tokį pat linksmumo tonusą labai sunku. o kai dar prasideda visokie klijavimai į poras ar ne poras, tai užpisa nesveikai. nesuvaldomi dalykai. tada paprašius kambarioką eit valgyti į savo kambarį, nes virtuvėje labiau pageidavus man būti vienai (kadangi indrė po audringos dienos nusprendė belenkaip anksti eiti miegoti, ir negaliu būti kambary) gurkšnojant vyną jaučiuos vinei, nes kitaip ir būti negali, bet dėl to nesijaučiu prastai. tiesiog ateina toks metas, kada žmogus nebesiparini, kad būni vienas, kad bandai nusitašyt ir nueit patūsint vienas, kad prisišneki kitiems nesąmonių ir dievažin, ką jie ten savo galvose prisigalvoja. bet ir esmė yra, kad tai tik jų galvose. o slava mielas, pasisiūlęs apvynioti dviračio rėmą juostele, tik šiandien nebesutikau, nors labai norėjau. belenkaip norėjau. žinai, milda, pamaniau, kad jie (valentinas ir slava iš teatro) yra mūsų prototipai. geriausi draugai. vienas aukštas, tamsiaplaukis, liesas, paprastai rimtas, bet prikolus skaldo geriausiai, o kitas šviesus, žemesnis, su tokia didele šypsena, kad kai šypsosi, raukšlių milijonas ant veido atsiranda. tai kažkaip vieną dieną pagalvojau, damn, tikriausiai mes panašiai atrodom. o šiandien dar pajutau, kad teatre mane mato žmonės tikrai kitaip nei aš save. susitraukusią, susilenkusią, susirūpinusią, nelaimingą. kai per kažkokius nesveikus filmavimus susitikau vieną aktorę namie, ji man sako, - tai čia tu iš rusdramio?? kokia kitokia atrodai, dabar linksmenė -. tai šiandien stengiaus vaikščiot išsitiesus, nors šypsojaus vis tiek tiek pat mažai, kaip visada, nes kažkodėl man atrodo, kad kai nesišypsau, atrodau vyresnė. o faktas tas, kad kai nesišypsau tai, ne tik kad atrodau kaip vaikas, tai dar ir užsiprainęs ir nelaimingas vaikas. kas norėtų su tokiu padaru turėt reikalų? nežinau nežinau nežinau kaip užsidėti metų daugiau ant veido. panašu į gyvenk ir žvenk. o kadangi vakar parašiau apie vilių, tai šiandien parinaus dėl jo. pamaniau kelis dalykus: pirmas, kad jį išgąsdinau, nes buvo keletas situacijų, kada viskas buvo pakankamai intymu, nors aš tuo metu neskleidžiau jokios intymumo bangos, tai kaip ir viskas turėtų būti zjbs, bet jis po tokių atsitiktinų priartėjimų pradėjo laikyti neblogą atstumą, tai panašu, kad jį tai sutrikdė, antras, kad jis sukasi tarp begalės žmonių, tarp jų, moterų, tad be jokių abejonių yra kam nors įsipareigojęs, trečias, kuo labiau gilinaus, apie tai, kaip jaučiuosi dėl jo, vis prieidavau keistų išvadų, nes jis mane kaip ir traukia, bet kaip ir tuo pat metu kelia nuobodulį. o tai kad šiandien nusprendžiau prisigerti vyno ir nueiti (pirmą kartą) į dos vakarėlį, nes pasitūrint noriu belenkaip, yra visa ko išsigelbėjimas, mano požiūriu. nooooooriu ištrūkt iš to gyvenimo, kuriame dabar esu, bent akimirkai.

evil dub

šiąnakt miegojau keistai ir sapnavau vilių, vaikiną, kuris prieš karaliui lyrui pasirodžius viešumoj patvarkė mūsų klaidas, kuris galbūt dirbs teatre puse etatu ir kuris yra tokių keistų veido bruožų, kad mane šiek tiek verčia iš kojų. tas verčia iš kojų, tai iš tikrųjų tas kelias dienas sumaišė man protą neblogai. sapnavau, kad vedžiau spektaklį ir jo metu iš kaži kur užsidegė ne vietoj šviesos, jau aiškinu bendradarbiui, kad nueitų sutvarkyti, bet žiūriu, ėmė ir susitvarkė. pamaniau, kad greičiausiai vilius. po spektaklio išėjau į kiemą, ieškodama jo, bet vos iškišus galvą į lauką ir tolumoje pastebėjus bendradarbį šnekant su juo, susijaudinau ir apsimečiau, kad nemačiau ir ėmiau eiti lauk iš teatro. pajutau, kad vilius pradėjo eiti paskui, lyg bandydamas pasivyti, bet aš ėjau skresgatviais, kampais, ratais ir kvadratais bandydama lyg jį priversti labiau iki manęs atbėgti, lyg pati pabėgti. kol sustojus prie kažkokios kavinės (vis dar jaučiau, kad jis netoli), atsiliepiu telefonu ir jis man sako "jeigu tu taip žaidi, tada tu man neįdomi". jis apsisuka ir nueina.

tai visą dieną šiandien tik apie tai ir tegalvoju. nes paskutiniu metu per savo kvailus ir neapgalvotus "žaidimus" susišiku santykius.