2014 m. lapkričio 30 d., sekmadienis

2014 m. lapkričio 23 d., sekmadienis

further adventures in potatoland














still waiting for a fog
bloody christmas wine drop


















2014 m. lapkričio 16 d., sekmadienis

kurva

šian nuvariau į darbą, aha, vis dar tą patį. sekmadienis, kioskas kažkokiom aguonom langus apsitraukęs. žvėriškai noriu saldainių. be kolegos, daugiau nieko dar nėra, ir niekas neparuošta, sakau jam, nuvarysiu tada į pardę, tuoj grįšiu. grįžtu, jau visi kruta, kažką veikia. atvarau, blem, kietekė, su tarnybiniu džempu. kolega klausia, ultravioleto lempas ant stovų dėdavot?, sakau ne, ant žemės, viską ant žemės dedam (o ir apskritai, pagalvojau, nesu mačius, kad kas ultravioletus mautų ant stovų). kolega sako kitam kažką tipo dėt ant stovų, o aš tada iškart, nes čia sekunčių reikale visas pokalbis įvyko, sakau, ėė chebra, davai dėkit ant žemės, po to demontažas kažkokia nesąmonė. jis atsisuka ir piktai sako, ne ėė chebra, o aš klausiau kaip darydavot (tai daugmaž užsikišk). tai šitas jo atsakymas mane kaip žaibas blet nutrenkė. atsisėdau ant kėdės, išsitraukiau telefą, įsijungiau kažkokį durną žaidimą ir pradėjau žaist, kiti ahujieni, bimbinėja, kažką daro, o man galvoj mielės auga iš piktumo. atvaro tas pats klaust dar kažką apie kažką, sakau jam, kad nieko apie tai nežinau. nes iš tikrųjų nė nenutuokiau apie tą reikalą, bet skambėjo, lyg iš keršto nesakyčiau. ir vėliau į pultą nusiuntė, kuriame visą laiką ir sėdėjau, kol veiklos neturėdama,  iš piktumo miriau. na chui taip su manimi šnekėti. tai niekieno neklausta, nieko nešnekėjau. ir kiti kolegos blet lyg permatoma būčiau, tai iškart išvariau namo, kai tik paleido.
rytoj mano spektaklis, o šiandienos neapykantos pliūpsnio spjauto į mane negaliu užmiršt. lyg jie čia tryse susitarę būtų dėl kažko manęs nekęsti. o rytoj mano spektaklis. nežinau, ko iš jų tikėtis.

ir baisu, nes nesugalvoju taktikos

2014 m. lapkričio 2 d., sekmadienis

palikta

savaitgalį praleidau taip keistai, kad jam dabar besibaigiant vis dar negaliu suvokti, kodėl mano galvoje viskas klostėsi būtent taip, o ne kitaip. ugnė su tadu jau prieš pusė mėnesio tarėsi su manimi kartu varyti iki radviliškio ir paprašė leisti jiems pernakvoti pas mano mamą, nes jie radviliškį nenori pasilikti. taigi važiavome šeštadienį anksti ryte, sėdėjau prieky, ugnė vairavo, tadas gale su šunimis. šnekėjom apie viską, tadas visą laiką tylėjo, vėliau atėjo toks metas, kada aš pradėjau pasakoti savo nuotykius iš darbo, kurie man rodėsi, kad bus juokingi, bet taip nebuvo, negana to prigavau, kaip jie akimis susižvalgė. tai privertė pasijusti visiškai atitrūkusiai nuo tų žmonių. plius kai užsiminiau apie geras galimybes auginti žolę darbe, man buvo užmesta, kad, ką aš veiksiu turėdama tiek daug žolės su savo tokiu rūkymu. čia parašiau pakankamai grubiai, bet ji tai padarė taip subtiliai, jog vienu metu ir norėjau įsižeist, bet kartu ir nelabai. tiesą pasakius, iki dabar dar nelabai suprantu, kaip reaguoti į tą repliką. tada tiesiog tylėjau. po autsaideriškų pojūčių būnant su draugais, nusprendžiau išlikti tyli ir rami it žuvis. tai ir tylėjau, tik užkalbinta, vis tiek nesusilaikydavau ir kalbėdavau linksmu ir juoko pertvinkusiu tonu bei maniera, kas mane pačią šiek tiek erzino, nes rodėsi, kad taip šnekėdama esu kažkokia nenormali arba durna. dar visą savaitę prieš išvažiuojant, mano mama prašė, kad ją ir mano sesę prigirebtų iš sodybos, kuri yra aštuoni kylai nuo šeduvos stoties ir kur nevažinėja joks viešasis transportas, tad tuos aštuonis kylus neturint automobilio reikia važiuoti dviračiu arba eiti pėstute. kadangi ugnė sutiko pavežti, užsukom į sodybą prigriebt mano šeimos. ten buvom trumpai, galiausiai susigrūdę išjudėjom į radviliškį, o kelionės metu mano mama perėmė šnekėjimo estafetę ir kalbėjo visokių nesąmonių, karts nuo karto įtraukdama kitus savo klausimais. radviliškio stoty buvom vienuoliktą valandą, susitarėm susiskambinti vėliau, kad tiksliai susitartume valandą parvažiavimui namo (nes mes važiavom į šiaulius), bet tai būtų vakare. taigi dar autobusų stoty, klausiau šeimynos, ar neatrodė jie keisti, nes mane kažkokia keista nuojata buvo persmelkus ir nesupratau, ar dėl kelionėje patirtų įvykių, ar jau dėl susitikimo su šeimyna ir to "susipažinimo". sako, kad ir viskas normaliai. gal tik vėliau mama pasakė, kad kiek jie išsitempę atrodė. bet tik tiek. bet kuriuo atveju, šiauliuose jau pietavome pas tetą, kada apie antrą valandą man paskambina tadas ir visas toks linksmas sako, kad jiems čia labai linksma ir jie nusprendė pasilikti ir pas mus nebevažiuoti ir kad mes turbūt neplanavom, kad jie mus nuveš į sodybą ir kad tikriausiai turim kaip parvažiuoti. atsakiau, kad kaip ir planavom, bet tiek to (nesakiau, bet minty prabėgo, "turim kaip parvažiuoti: autobusą iki šeduvos ir kojas iki sodybos"). ir pokalbis pasibaigė. ir tą akimirką mane toks nerimas apėmė, nerimu vadinu, nes širdis pradėjo smarkiai plakti ir negalėjau išbūti vietoj nė minutės nepakalbėjus apie tai. rodėsi, kad čia kažkas labai negerai ir ne taip, bet niekaip nesuprantu, kas, nes viskas protu suvokiama ir logiška. viskas gerai. bet nepaisant to, jaučiausi prastai. pranešus, kad mūsų nebeparveš, nes nusprendė pasilkti, šeima sureagavo normaliai, tik nusivylė, kad net nebuvo pagalvojusios apie tokią galimybę, nes tokiu atveju, būtų ne tik kad pasiėmę žibintų ar net atvežiavę į šeduvą su dviračiais, kuriais vėliau parvažiuotų, bet net neapsirengė taip šiltai, kai reikėtų lauke būnant ilgesnį laiką. tad laikui atėjus važiuoti namo, teta prirengė megztiniais ir vilnonėm kojinėm, kurios, ačiū jai, tikrai padėjo. kai jau sėdėjom autobuse, galiausiai, nebeiškenčiau ir vėl pradėjau šnekėti apie tai, ar nepasirodė kažkas keisto dėl tokio jų poelgio. ir tada mes šnekėjom šnekėjom šnekėjom kažką ir vienu metu jutau kaip ašaros akyse pradėjo tvinkti, manęs klausia, ko aš taip liūdžiu, juk čia nieko tokio baisaus, gi pareisim. o aš ir sakau, kad liūdna ne dėl to, kad reiks eiti, nes eiti yra malonu, o liūdnas pats santykis. nes visą kelionę aš derinausi su ugne, tik su ugne. o pasakyti, kad pasilieka, paskambino tadas, kas sukėlė įtarimą, kad ji neišdrįso man pati tai pasakyti, o jei neišdrįso, vadinasi žinutėje apie elemenarų pasilikimą nakvoti radviliškyje yra kažkas daugiau nei tik tai. net jei dariau pačią paprasčiausią prielaidą apie tai, kad jai sąžinė graužė dėl to, kad kaip ir jautėsi įsipareigojusi pravežti, bet kodėl tadas paskambinęs klausė neigiama forma, t.y. jo klausime nebuvo nuoširdaus rūpesčio. ir man ritasi skruostais ašaros pagalvojus, kad esu tas žmogus, kurį galima palikti ir sakyti "juk jums viskas ten gerai", kurio nereikia klausti, ar tai kad mes pakeitėm planus, susijusius su jumis, nesukels jums sunkumų, nes matyt, esu tas žmogus, kuriam kiši šūdą ir jis ima (čia kaip pavyzdys galėtų būti mano draugystė su indre, nes net po jos žodžių man "tu tikrai nenorėtum sužinoti, ką aš apie tave manau" aš vis dar su ja draugauju). ir tada liūdna pagalvojus, kad draugai, iš kurių tikiesi mažiausiai, pasielgia panašiai. ir tada visa ta atmosfera kelionė taip susidėjo, kad aš visą visą didžiająją laiko dalį jaučiausi kaip nesava. ir dabar jaučiuosi vis dar liūdna. o labiausiai palikta.


ir net jei pradėjusi rašyti šį įrašą maniau, kad šis išgyvenimas man jau toli, dabar supratau, kad taip dar nėra. todėl jo pabaiga dar ne tokia, kokia turėtų būti.