ir vėl kažkokia chuinia. mane parina šitas emocinis nepastovumas paveikiamas aplinkinių. kažkam blet susišvietė, kad reiktų paignoruoti, nežinau, kas ten iš tikrųjų jų galvose sukasi, bet, pavyzdžiui, dabar vienam pasirodė, kad per daug šypsausi, todėl man nebesišypso, kitam pasirodė, kad į draugus labai lendu arba kad bendrai esu lieva ir mane priėmė į darbą tik dėl to, kad labai darbuotojų trūksta, tai iš esmės reikia padaryti tokius bendravimo vientisumo trūkius įterpiant retkartinius ignorus, ignoravimas žmones visada gerai veikia, kaip šaltas dušas, tai padeda neužmigti ant lauro lapų. dar kitam balso tonas netinkamas, tiesiog vibracijos ne tos, kai vibracijos ne tos, kaip ir blogos muzikos, pradedama vengti. o paskutinis (o gal tas sąrašas ir nesibaigiantis) stebėdamas kitus, nors ir neturėdamas nieko sąmoningai priešiško, palaiko vengimo tonusą dėl bendros kompanijos. nėra nieko maloniau kaip žmones jungianti bendrystė. už teigiamų dalykų ryšį geriausiai visus vienija bendra neapykanta.
tos neapykantos dalis esu ir aš, nes nekenčiu žmonių, nekenčiu jų vulgarumo, jų galios, jų aklumo, jų kurčnebylumo, nekenčiu jų nepastovumo, neapsisprendimo, nekenčiu jų daromos įtakos, nekenčiu tos iliuzijos, pasaulio ir tame pasaulyje kuriamų personažų, o tai yra savęs. nekenčiu savęs už silpnumą ir už nepastovumą. nekenčiu savęs už tokį trapų ir nuolat dūžtantį pasaulio vaizdą.
ak, sustok akimirka žavinga
ir gelbėk
kol dantės pragaro ratai
nesumalė visko į dulkes
galutinai
