pseudomanija

persekioti tuos kurių vengi

sugarbaby

vakar buvau koncerte, kuriame grojo big debbie, jis atėjęs į sceną uždegė kažkokį medienos gabalą, kurio kvapas maloniai neįprastas, o po minutės nustojo grot, viena ranką akį trindamas, kaip dažniausiai daro maži vaikai, kai susinepatoginę bando pasakyti suaugusiems ką nors ir paaiškino, kad nepatiko, kaip bosas skambėjo, ir pasitvarkęs, pradėjo iš naujo. stovėjo vienas raudonai apšviestoje salėje ir atrodė, kad groja ir dainuoja pats sau. visas toks atitrūkęs ir iš kito pasaulio. atrodė vienišas ir atsiskyręs, bet kartu lyg tokie dalykai jo pasaulyje neegzistuotų. malonu žiūrėti, gera klausyti. vis dar stebiuosi žmonėmis, pasiekusiais tokią organiką, nes pati vis neįkertu šios paslapties. pačiai užtenka vos kelių replikų dėl savo būdo, kad ne kieta, ir išmuša iš vėžių. badly. replika dažniausiai suvokiama kaip priekaištas, o tai priverčia mane norėti kažką keisti. lyg taip, kaip aš moku ir bendrauju su žmonėmis būtų neteisingas būdas ir dabar reiktų persilaužt per pusę ir būti kitokiai, ne tokiai juokingai, ne tokiai minkštai, ne tokiai besišypsančiai, ne tokiai pozityviai, o kietai, tokiai rimtesnei, arogantiškai, kiek pasikėlusiai, atsirenkančiai ir pasirenkančiai. ir užverda karšta košė galvoj. tik keistas dabar dalykas, nežinau ar kiek įkvėptas big debbie, ar po jo grojusių awott, visos situacijos nepatogumas yra tik tame, kad aš pasirenku bendrauti su netinkamais žmonėmis.