tu mano narkotikas

aš esu nestabilumo viršūnėj tupinti kalė
mano kraujas venose verda, o arterijose šąla
mano kojos bėga, o rankos laikos tvirtai įsikibę

mano mintys mane pačią klaidina

mano bulvės verdančiam vandeny tyžta

jei to vandens apskritai yra

mano plaučiai susitraukinėja

balsas stringa

aš sėdžiu viena

bet man norisi paskęsti minioje

jos kalbose

žolėje

motinos pieno vonioje

savo pačios rankose

jei sugebėčiau save apglėbti taip

kaip tėvas apkabina dukrą

norėčiau būt sutraukta į mažą žirnį

ir panardinta žemėje

vandenyje

kuriame toliau tyžta mėsa

kragmolingo patoso apimta

aš tyliai niekinu save

sako kiti tave sapnuoja nuogą

jie - mane

o aš save

vyno dugne

call me when you heart is empty

don't run away

tai visko pasitaiko. permaingai nestovi dalykai vietoj, bet kartais užsilieka ir knisa protą iki begalybės. o begalybė parodo, kas tikra, o kas laikina, toje realybėje, kurioje gyvenu. sunku paslėpti. ir nepaisant to, kas bendrai vyksta, mano įsižiūrėjimas yra pasmerktas nesėkmei, nes kas be nutiktų, viskas klostosi į priešingą pusę, o tai, kad galbūt tik "reikia laiko" nebūtinai teisinga. žmonės per laiką išgrynina savo jausmus. ir išgryninę jausmus supranta, kad nuėjo skirtingais keliais. o liūdna, nes pagalvoju, o kas jei anksčiau būčiau buvus drąsesnė ir ryžtingesnė. o gal ir nieko. bet aš dar šausiu, nes kai ką nors nusprendžiu, anksčiau ar vėliau tai padarau. ateis. ateis laikas ir šiam diskomfortui.