sveiki atvykę

aš čia numiriau. daugiau taip ir nieko neberašiau taip ilgai, kad iš tiesų nieko ir nebeliko. blogo nebeliko. bet kai taip norisi su kuo nors kalbėtis. kažkam pasakoti visa tai, kas yra, bet nenori turėti, ir supranti, kad nėra tokio žmogaus. jie yra. užsiėmę savais rūpesčiais, gyvenimais, kasdienybe, mintimis apie save, atitolę ar visai kažkur kitur, užsdarę nuo artumo, prieraišumo, meilės, skausmo, kuris lydi prieraišumą, o galbūt tiesiog pavargę nuo mano netvirtumo ir nuolatinės abejonės dėl kvescionuojamo džiaugsmo. man taip beprotiškai reikia žmonių. dabar taip jaučiuosi, rytoj gal kitaip. man norisi bent jau kaip katinui trintis aplinkui, būti šalia. nebūtina sakyti. nors šnekėti gera. baisu truputį. vienatvė neišvengiama. kiekvieną kartą laikas atsisuka į šį faktą ir kiekvieną kartą būna sunku. nors kiekvieną kartą žinau, kad taip jau buvo ir kad dar bus begalybę kartų. bet užtenka patirti bent truputį haipo ir taip kaip narkotikai užlieja kūną tokiais jausmais, kuriuos norisi visąlaik turėti. tušti kibirai. o aš maniau, kad man visai neblogai sekasi. don't give a fuck. dvi savaitės ir varysiu į lyoną. gąsdina ta nežinomybė, ar viskas bus taip pat, ar jau kitaip ir jei kitaip, tai kaip. sutikti to stipraus susižavėjimo subjektą, kurio susižavėjimas jau ištirpo laike. viskas ištirpo laike arba kalboje. keista, bet žodžiai tirpdo susižavėjimus taip pat. nieko nėra tikro, kas glūdi galvoje. ištisa iliuzijų karalystė.