septynių dienų pisalynė

trumpai apie šią savaitę būtų tai, kad kiekvieną dieną repetavome premjerinį apsišaukėlio spektaklį, kurį į scenas pasidalinę statė kažkokie užsieniečiai. pats vyriausias buvo britas, toks seniukas, visiškas grynuolis, nuoširdus žmogus, vėliau vidutinio amžiaus švecarė ir kanadietis ir pats jauniausias, gal apie trim italas, su visais visuose italuose egzistuojančiais bruožais. labai į draugus piršosi, na, nebuvo ten kažko, tiesiog šiaip, bendravimo stiliumi. ir tai kažkiek mane erzino, nes neatrodė natūralu. lyg jis buvo draugiškas su manimi tik iš savanaudiškų manipuliacinių paskatų. ir jis šiko dėl savo pasirodymo labiausiai.
premjera vyko šeštadienį. viskas ėjosi visai skalndžiai, tik su keliais niuansais. atsitiko taip, kad mano kolegai, paleidinėjančiam projekciją dar įdavė filmuot visą spektalį. viskas kaip ir būtų normaliai, tik juosta, į kurią rašo, yra tik 60 min ilgio ir jau artėjant finalinei [italo] scenai, juosta pasibaigė ir mano kolega nesumojo, ar palikt nenufilmuota ar staigiai mest kitą juostą ir toliau įrašinėti, o tuo tarpu, kol visa ši dilema vyko, aš prapisau momentą, kada reikėjo įvesti kitą šviesą, ant kokių trim sekundžių. ir pagalvojau bus pize. ir buvo. po spektaklio visiems išsivaikštant ir man pačiai išlendant iš būdos, koridoriuje sutikau Lucas, kurio pirmi žodžiai buvo i will kill you. o po to why?!? why did you do that?! o man beliko atsiprašyti, o ką aš dar galiu padaryti tokiu atveju. po to sutikau Aleksandrą, iš jauniausių aktorių, visai su juo draugiškus santykius palaikau, tai jis man sako, nesiparink, va mes [aktoriai] irgi ten visokio šūdo pridarėm, ten toj finalinėje scenoje [finalinės scenos buvo dvi, nes du režisieriai padarė jas viena po kitos, tai čia apie tą ankstesnę] Makarovas prieš išeidamas į sceną sako, aš sutrumpinsiu kalbą. ir sutrumpino, pusės nepadarė, kiek turėjo, o jam, Aleksandrui, kuris su juo dialogą turėjo, irgi šūdas, nesupranta, kada ką čia sakyt. tai visi kažkiek pašūdmaliauja. ramiau man, bet nueinu į bufetą, kur putojančiu vynu visus premjeroje dalyvavusius girdė, ir tik įėjus į patalpą, Lucas į mane įsmeigė žvilgsnį piktą ir pirštu pamojavęs, kad prieičiau arčiau, pradėjo pasakot, kaip jis ložėje sėdėdamas panikavo tuo mano vėlavimo metu, kaip purtė šveicarės Caroline kėdę ir šaukė why light is not changing. dar kartą atsiprašiau ir suvokimą pertvoskė mintis, kad visa ši situacija yra absoliutus absurdas vien todėl, kad yra pykstama dėl tokių dalykų, kurių nebeįmanoma pakeisti. aš jau nebegaliu laiku įvesti jo scenoje šviesos, nes viskas praėjo ir pasibaigė, tad kokia prasmė yra viso šito pykčio? ar jis jaučiasi geriau, žinodamas, kad aš žinau, jog jis panikavo kaip mažas vaikas (net jei tą žinojau dar nepasibaigus spektakliui), ar jis pats nemokėdamas išsivilkt iš streso, apėmusios viso pasirodymo metu, ir nusivylimo trisdešimties sekundžių šviesos vėlavimo, bando nusiraminti reikšdamas savo emocijas žmonėms, kurie realiai nieko daugiau negali padaryti. ir dar keistas dalykas yra tas, kas labiau gadina spektaklį, šviesos buvimas/nebuvimas, aktoriai ar pati režisūra. nes jei šūdinas spektaklis, tai šūdinas, kokias šviesas ten bevestum ar jų neįvestum. nes kiek jau turėdama ramybės nuo italo bufete bendravau su aktoriai, tai jie visi šventė ne premjerą, o visi šito reikalo pabaigą, nes sakė, kad tai buvo pats prasčiausias spektaklis, kuriame jie kada vaidino.

pyktis releatyvus dalykas. ir blogiausias tada, kai beprasmis, nes neneša jokio kito rezultato, tik neigiamas emocijas.