besikeičiantys kontaktai su teatro žvaigžde

pirmi kartai būdavo labai lengvi švelnūs ir šilti

tada man į galvą pradėdavo lįsti mintys, kurios nepatiko

ir aš tada mintis apsukau į atvirkščią pusę, tai man padėjo, bet kartu ir

truputį pakeitė iš esmė mano požiūrį



o dabar aš tiesiog nesuprantu, ar žmonės tokius dalykus jaučia, ar čia kažkokios kitos to šaknys,
kad pasisveikinimai tapo dalykiški ir be galo nemalonūs. tokie pikti ir be pagarbos

linksmadieniai su gėrimu

kelios pastarosios darbos dienos buvo persunktos nervine įtampa ir įtakų srovėmis vien dėl to, kad ne visi žmonės pasitiki kitais. mano galva, dažniausiai nepasitiki nepagrįstai. o tai yra mano viršininkas ir jau išėjęs iš darbo darbuotojas. tą darbuotoją vadinsiu simu, nes visi jį taip vadina ir, reiktų pažymėti, kad teatre jis kone su visais palaiko gerus santykius, išskyrus mano viršininką, arba kitaip jo buvusį bendradarbį, nes, pasirodo, mano viršininkas dviem mėnesiams anksčiau ir dar dar anksčiau savo pareigybėmis buvo lygus su visais kitais. bet viskas nuo pradžių.
pirma diena. penktadienis. spektaklis, kurio vesti niekas nemoka, todėl jį perdavinėja ir apie jo vedimo subtilybes pasakoja simas. simas dabar jau dirba kitame teatre, tad mano bendradarbiui gintarui ir man jis akivaizdžiai parodo, kaip jam viskas čia nusišvilpt. pragoną aktoriai praeina tik dalinai ir visiškai be pabaigos, todėl spektaklyje liekam šiek tiek įpareigoti reikalui esant improvizuoti. renkantis žiūrovams, į pultą atbėga viršininkas, sako, jūs čia viską bandykit viską savo jėgomis, viskas čia gerai, nepanikuokit, stenkitės žiūrėt pagal situaciją, jei reikia, ką nors pakoreguoti, atsipalaiduokit ir pan. prasidėjus spektakliui penkios minutės po, jis atbėga į pultą ir paniškai pradeda taisyti programas, žiūrėti, kaip su kolega dirbam. tad pratupėjo jis visą spektaklį, išskyrus pabaigą, kada nubėgo dūmų leisti, kada ir įvyko ta nerepetuota ir sumauta pabaiga. negana to, aš ištryniau kelias apšvietimo scenas, kurių vėliau pasirodo nereikėjo ištrinti. po spektaklio tvarkantis, buvau tokia pikta, kad dėl savo paniurimo net komentarą gavau. o ko čia nepaniurti, kai palieka stovėti ant liepto galo ir vėliau skundžiasi kažkokiais nesusipratimais.
antra diena. spektaklis nr. du, kurį perdavinėja tas pats simas. šį kartą jis perdavinėja man vienai, nes kolega gintaras pasiėmęs kvietimą sau ir savo šeimai poniškai sėdės parteryje ir žiūrės iš ten. viršininkas nesustodamas aiškina atidžiai stebėti, kad nieko nepridirbtų tas simas - šūdo gabalas, kad ko nepasiimtų ir kitokių šūdų nepridarytų. sėdžiu aš su tuo simu laukdama pragono pradžios, kažką šnekam ir jis toks normalus, šneka, kaip juo ir kitais niekada mano viršininkas nepasitiki, kaip nuolatos nori kontroliuoti ir viską daryti ir kad viskas būtų daroma pagal jį [kas be galo aiškiai ir neabejotinai pasijaučia net po dviejų mėnesių darbo su juo] ir kad sunku su juo, ir kad jis pats problemas išsigalvoja. tai taip pabendravom, šiek tiek susidraugavom, jis man ir spektaklį normaliai, o ne kaip dieną prieš, apipasokojo. ir toks įvykis nutinka: spektaklio metu simas vyno išsitraukia ir man šiek tiek pasiūlo, o aš - neatsisakau. sėdim, veda jis spektalį, aš komentarus ant lapuko užsirašinėju, vyną gurkšnoja, tik jau į pabaigą, pyst užeina mano viršininkas ir tokia įtampa ore atsiranda. iškart pajutau, kad velnias su tuo vynu. mano karjerai jau laidotuvės, kad dabar jis manimi totaliai nebepasitikės, rėks daug ir nuolatos, kai tik suklysiu, ir kad ir kaip stengsiuos, visada bus negerai. ir viskas vien todėl, kad gėriau vyną su simu, tuo šūdo gabalu. pasibaigė spektaklis, žmonės ploja, simas išeina parūkyt, lieku pulte tik viršininkas ir aš, ir tada jis piktai mestelis 'blet kokie čia vyno išgėrinėjimai'. išmušė mane taip, kad patekau į šiokią tokią vidinę paniką ir nežinojau, kaip elgtis. nei verk, nei pyk. nors pykt, truputį pykau dėl bendravimo manieros. dėl to, kad jei jis - mano viršininkas ir jam nepatinka, kad darbo metu yra geriama, būtų milijoną kartų taktiškiau pasakyti 'justina, darbo metu negalima gerti alkoholio, tikiuosi, kad tai supranti, nes apsvaigimas gali pakenkti darbo kokybei ir labai viliuosi, kad tai daugiau nepasikartos', o ne BLET KOKIE ČIA VYNO IŠGERINĖJIMAI

kažkaip pritrėškia prie žemės grindinio. galvoje pradėjo suktis mintys, apie tai, kad vasarą tikriausiai reiks išeiti, jei tokie dalykai taps kasdienybe

ir į darbo dienos pabaigą jis man sako, aš tau turiu porą žodžiu, eik parūkyk, aš tuoj ateisiu

laukiu tame kambarėlyje, nerūkau, nes turiu, ką rūkyti, ir be galo nervinuosi, nes nežinau, ką ketina jis pasakyti, ir, svarbiausia, kokia forma
bet, galiausiai atėjęs, jis man išrėžia, kad tikrai gerai pagalvočiau prieš susidėdama su tokiais žmonėmis, kaip simas, nes jis šūdo gabalas, o valgant šūdą ir pačiam labai lengva tapti šūdu, kad jis man ne tėvas ir neturėtų nurodinėti su kuo bendrauti, o su kuo ne, bet jis man linki gero ir pataria su juo nebendrauti ir dar kad žiauriai nervina tie jo vyno išgėrimai, nuolat su tuo savo vynu.

kažkiek palengvėjo. na, kad tas teigiamas požiūris į mane vis dar yra. bet jis pats, mano viršininkas pardė save iš ne pačios geriausios pusės ir net jei šioje situacijoje aš prisišikau, bet reputacija nukentėjo kito

"naudojies projektoriumi ir ten turi tokią spalvų paletę, kad visą gėjų vėliavą gali padaryt"

šiandien aš nelaiminga. visą dieną. viršininkas tik atėjęs paklausė, ko aš tokia, kaip žemę pardavus. vėliau dar kartą klausė ar viskas gerai. o aš tiesiog nelaiminga. parašiau ugnei paklausdama apie tą kartą, kai dažiausi paso nuotraukai o vėliau su ja susitikusi ji pastebėjo mano pastangas atrodyti geriau. svarčiau, iš ko ji matė mano makiažą. atrašė, jog matėsi pudros sluoksnis ir pasidalino kažkokios super duper makiažo meistrės video blogu, kurį žiurėdama pamačiau, kiek daug darbo ir pinigų reikia kokybiškam ir geram makiažui ir išėjau ieškoti sau tinkamų priemonių, bet perėjusi per jūrą visokių pūdrų ir kitokių šūdų, iš kurių išsirinkti man idealų variantą atrodė neįmanoma, visiškai nusvirusiomis rankomis nuėjau į teatrą, savo laisvadieninių minčių pervarstytą. tas savo padėties teatre apgalvojimas per laisvas, poilsiui skirtas dienas man džiaugsmo nesuteikė. tad dėl to ir dėl suvokimo, kokia aš negraži, o net ir su savo makiažu negraži (nes jei darausi jį, tai darau labai prastai), niekam nereikalinga ir neįdomi, nes nesugebanti savyje turėti tiek kietumo ir tvirtybės prieš kitus pastatyti ir save palaikyti, sėdėjau teatro kėdėje ir žiūrėjau kitą savaitę pasirodančio spektaklio repeticiją, kuriam turėsiu savomis pajėgomis šviesą sustatyti. negana, kad ir taip kaip šūdas, tai bendraujant su spektaklio keturiais režisieriais, kurių vienas - jaunas italas (nesuprantu jo pozicijos, nes net jei jis šypsosi, vis tiek jis ne mielas, gal arogantiškas(?)), su nuostatom, kad nemoku ir nesuprantu anglų kalbos, o kai jau kalbu ta prakeikta anglų kalba, klausosi taip, lyg iš pirmos klasės suolo mokytoja klausytų savo mokinio. suprantu, kad nežibu savo rusų kalba, ypač kažkokiam neaiškiam tipui paklausus "kak tibia zavut", atsakau "charašo", bet prie ko čia dėta anglų?

o viskas taip gal tik mano galvoj. tas įsivaizdavimas, kad mane laiko neišsilavinusia nevisprote. 

prie vis to, dar šiandien netyčia perskaičiau bukowskio eilutes:

Your life is your life.
Don’t let it be clubbed into dank submission.
Be on the watch, there are ways out.
There is light somewhere.
It may not be much light, but it beats the darkness.
Be on the watch, the Gods will offer you chances;
Know them and take them.
You can’t beat death, but you can beat death in life.
Sometimes, the more often you learn to do it, the more light there will be.
Your life is your life.
Know it while you have it.
You are marvelous.
The Gods wait to delight in you.
 

pirmas įrašas šitame puikiame tinkliarašyje

rusų dramos teatre pradėjau sukiotis gruodžio pabaigoje, iškart po to, kai nunešusi savo juokingą cv ir balso tonu įrodžiau, kad noriu dirbti. oficialiai man už sukiojimasi ten pradėjo mokėti tik sausį. gudrūs bestijos. jau dirbu beveik kaip du mėnesius. dabar jie suktai paslaptingos bestijos. šypsosi, bet niekada negali žinoti, ar peilio už nugaros nelaiko. kol nepažįsti, visko gali tikėtis. tad laikausi šią akimirką tokios politikos. kai tik atėjau buvau labai laiminga ir blablabla. mano kolega vėliau man sako, pagaliau nusiėmei savo rožinius akinius. bet su rožiniais akiniais viskas milijoną kartų geriau nei be jų. noriu būt su tais rožiniais akiniais, bet dabar aš juos kažkur pametusi. damn.