aviečių nuga

taip bloga kad net negera

hemorojus

klausiau gabalo, kur aukšti dažniai gręžė, o man tuo tarpu dantis suskaudo. nors šiandien sapnavau, kad su draugu, kuriuo paskutiniu metu pietaudavau, ėjom pas krišnaistus pietauti, na aš jam sakau, davai varom pas krišnaistus, man gerai, nes aš vegetarė. privalgėm tiek daug, o po to pinigų reikėjo palikt, tai tas mano draugas kitu žmogumi pavirtęs, kurio nelabai žinau, bet maloniu žmogumi, kuris davė man kažkiek kupiūrų po dvidešimt litų man sako va, aš savo dvidešimt pridėjau ir pagalvojau, tai kas, kad tie pietūs realiai nekainuoja šimto dvidešimt litų, bet čia esmė yra aukojimas. o tada einam mes gatve su tuo nepažįstamuoju, su kuriuo pietavau ir jis man sako, žinai, man atrodo, kad aš per daug daviau pinigų ten paaukoti, gal matei, kiek ten daviau, aš jam sakau, ne, nelabai pamenu ir iš tašės iš traukiu besimėtančius penkiasdešimt litų ir sakau va imk, vėliau kitus atiduosiu, o mes einam plytelėm nuklotu šaligatviu, saulė šviečia, o aplink supa pilki blokiniai namai, nuo kurių nei labai niūru, nei labai linksma. o pabudus keistas jausmas. išeinu į gatvę, man ten kažko reikia atsispausdint, kažką susiremontuot, o galvoje pradeda tokios mintys klibėti, kad niekam neįdomu, kad tu tom gatvėm vaikštai, kažkur eini, kažką darai. ar čia tokį amžių pasiekiau ar, apskritai, pati aš kaip iš savęs esu tokia, kad bendraamžiams nekrentu į akį, o tik vyresniems keturiasdešimtmečiams ir plius tampu dėmesio vertu objektu. ir tada tą jaunystės galią taip gerai pajutau. ko jie labiausiai trokšta, tai to balto, švelnaus, lygaus ir jauno kūno, kurį laikytų tarp savo visko mačiusių rankų ir kojų.

seni ir sugiužę

tokyo china

ošia

vikšras

čia tų nuotykių nutinka daug, bet aš jų vis neužrašau, nes arba tingiu, arba neturiu kada ir tada jie stojasi į užmaršties eilę ir nejučia nyksta vienas po kito. tad kai jau prisėdu, galiu papasakoti tik tai, kad ėjau į parduotuvę bulkos, bet nusipirkau bulkučių. o svarbiausias čia ėjimas. kaip kaimo moteris su kiek nudriskusia ir susidėvėjusia trikotažine suknele nedengiančia kelių, kurie apvilkti juodomis tympėmis iki kulkšnų, tada lopas nuogos odos ir gėlėtos espedrilės, suteikiančios lengvo žingsnio pojūtį, plaukai susireibalavę ir neplauti negana to, kad raudoni, ir viršutinę kūno dalį dengiantis pasitampęs vilnonis elektrinės spalvos megztinis. vasara, ir nuolatinis beprasmis tiesmukas krušimasis. bybiai languose, tarpuose, trūkiuose, loviuose, betono formose tamposi, kad tilptų, įtilptų ir ištilptų, o tada sakytų, čia be manęs nebūtų tavęs, nes aš darau tave.

pagalvojau, čia dėl visko kaltos tympės

padaryta dar viena kita šita

mergaite kur tu?

nekalta

i said shake your soul

 

sankirta

net jei jau atrodė, kad suradau palaikymą, kitą akimirką tas "palaikymas" po riebių užgaulionių "kaip jinai gali čia dirbti, kai yra lietuvė ir net nemoka rusiškai ir iš vis neturi patirties" siūlosi už pinigus "saugoti", nes jei nemokėsiu pinigų už saugojimą, "palaikymas" virs visa ta pačia mase, nuo kurios turėtų saugoti. ir taip šią akimirką nuoširdžiai bijau pasilikti, kur jaučiu, kad mane suvalgys gyvą. be pasigailėjimo ir be empatijos.

nes kai kuriems žmonėms atrodo, kad kol kito nepermalsi per mėsmalę, tol jis nieko nesugebės. ir iš vis jei jis nėra toks, kokio reikia, būtina jį sumalti, sutraiškyti, sugniuždyti ir sumenkinti, o tada išmesti.

nes čia ta vieta, kur žmonės taip bendrauja vieni su kitais

nes čia norma, nevykėliai