hemorojus

klausiau gabalo, kur aukšti dažniai gręžė, o man tuo tarpu dantis suskaudo. nors šiandien sapnavau, kad su draugu, kuriuo paskutiniu metu pietaudavau, ėjom pas krišnaistus pietauti, na aš jam sakau, davai varom pas krišnaistus, man gerai, nes aš vegetarė. privalgėm tiek daug, o po to pinigų reikėjo palikt, tai tas mano draugas kitu žmogumi pavirtęs, kurio nelabai žinau, bet maloniu žmogumi, kuris davė man kažkiek kupiūrų po dvidešimt litų man sako va, aš savo dvidešimt pridėjau ir pagalvojau, tai kas, kad tie pietūs realiai nekainuoja šimto dvidešimt litų, bet čia esmė yra aukojimas. o tada einam mes gatve su tuo nepažįstamuoju, su kuriuo pietavau ir jis man sako, žinai, man atrodo, kad aš per daug daviau pinigų ten paaukoti, gal matei, kiek ten daviau, aš jam sakau, ne, nelabai pamenu ir iš tašės iš traukiu besimėtančius penkiasdešimt litų ir sakau va imk, vėliau kitus atiduosiu, o mes einam plytelėm nuklotu šaligatviu, saulė šviečia, o aplink supa pilki blokiniai namai, nuo kurių nei labai niūru, nei labai linksma. o pabudus keistas jausmas. išeinu į gatvę, man ten kažko reikia atsispausdint, kažką susiremontuot, o galvoje pradeda tokios mintys klibėti, kad niekam neįdomu, kad tu tom gatvėm vaikštai, kažkur eini, kažką darai. ar čia tokį amžių pasiekiau ar, apskritai, pati aš kaip iš savęs esu tokia, kad bendraamžiams nekrentu į akį, o tik vyresniems keturiasdešimtmečiams ir plius tampu dėmesio vertu objektu. ir tada tą jaunystės galią taip gerai pajutau. ko jie labiausiai trokšta, tai to balto, švelnaus, lygaus ir jauno kūno, kurį laikytų tarp savo visko mačiusių rankų ir kojų.

seni ir sugiužę