pasirašėm vakar nuomos sutartį, bet vis teatre visą dieną prasiparinau, nes pradėjom su vaitkumi tiesiogiai dirbti ir repeticijų metu šviesas statyti. kažkokia nesveika baimė sumišusi su jauduliu nedavė ramybės. vis rodosi, kad jei kažko iškart gerai nedarysiu, mane atleis iš darbo ir nesuprantu iš kur ta atleidimo iš darbo baimė. lyg toks veiksmas uždėtų man nevykėlės etiketę. "na štai tik pažiūrėkit: su savo studijuota specialybe nesugeba nieko nuveikt, nesugeba ir čia nieko normalaus sukurti, iš vis ji ką nors sugeba?". negana to vakar labai įžeidžiau gerą žmogų, pasakydama repliką apie jo apkūnumą. dabar kaltės jausmas toks širdgėliškas, kad nežinau nei kaip geriau nusiraminti, nei kaip tokią klaidą ištaisyti. nes tą žmogų priverčiau jaustis blogai jau antrą kartą tą pačią savaitę. nusivylimų virtinė, prie kurios prisijungė būsimo sugyventinio nuvylimas dėl kambarių pasirinkimo, nes pačioje pradžioje, nors aš ir nenorėjau, bet indrė labai norėjo gyventi mažame žaliame kambaryje ir jam atiduoti didelį su balkonu, kurio jis visai ir norėjo, vakar pakeitė savo sprendimą, sutikdama su mano pirminiais norais varyt gyventi į didelį kambarį, o man tai iškėlus į paviršių, jis jautėsi kaip šaltu vandeniu perkoštas. keliems skirtingiems žmonėms tai papasakojus, atsakymas buvo tas pats: jūs ten tikrai labai nefainai su juo pasielgėt. tai ir dėl to jaučiuosi kalta, kad iškėliau šitą klausimą į paviršių ir sutrikdžiau besikuriančias svajones ir vaizdinius viename ar kitame kambaryje.
esu tikras nesusipratimas ir gerų žmonių skaudintojas
ir kaip visą šitą šūdą išsrėbt?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą