šian nuvariau į darbą, aha, vis dar tą patį. sekmadienis, kioskas kažkokiom aguonom langus apsitraukęs. žvėriškai noriu saldainių. be kolegos, daugiau nieko dar nėra, ir niekas neparuošta, sakau jam, nuvarysiu tada į pardę, tuoj grįšiu. grįžtu, jau visi kruta, kažką veikia. atvarau, blem, kietekė, su tarnybiniu džempu. kolega klausia, ultravioleto lempas ant stovų dėdavot?, sakau ne, ant žemės, viską ant žemės dedam (o ir apskritai, pagalvojau, nesu mačius, kad kas ultravioletus mautų ant stovų). kolega sako kitam kažką tipo dėt ant stovų, o aš tada iškart, nes čia sekunčių reikale visas pokalbis įvyko, sakau, ėė chebra, davai dėkit ant žemės, po to demontažas kažkokia nesąmonė. jis atsisuka ir piktai sako, ne ėė chebra, o aš klausiau kaip darydavot (tai daugmaž užsikišk). tai šitas jo atsakymas mane kaip žaibas blet nutrenkė. atsisėdau ant kėdės, išsitraukiau telefą, įsijungiau kažkokį durną žaidimą ir pradėjau žaist, kiti ahujieni, bimbinėja, kažką daro, o man galvoj mielės auga iš piktumo. atvaro tas pats klaust dar kažką apie kažką, sakau jam, kad nieko apie tai nežinau. nes iš tikrųjų nė nenutuokiau apie tą reikalą, bet skambėjo, lyg iš keršto nesakyčiau. ir vėliau į pultą nusiuntė, kuriame visą laiką ir sėdėjau, kol veiklos neturėdama, iš piktumo miriau. na chui taip su manimi šnekėti. tai niekieno neklausta, nieko nešnekėjau. ir kiti kolegos blet lyg permatoma būčiau, tai iškart išvariau namo, kai tik paleido.
rytoj mano spektaklis, o šiandienos neapykantos pliūpsnio spjauto į mane negaliu užmiršt. lyg jie čia tryse susitarę būtų dėl kažko manęs nekęsti. o rytoj mano spektaklis. nežinau, ko iš jų tikėtis.
ir baisu, nes nesugalvoju taktikos
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą