rokiškio sūris

mano pirmoji išvyka į rokiškį, apskritai, ir, negana to, dar su teatru buvo pakankamai gera, nepaisant viso persismelkusio pochuizmo. išvarėm ryte devintą tokia nedidelia mikruške, į kurią sukišo visus: aktorius, montuotojus, apšvietėjus, grimerę, rekvizitorininkus bei administratorių. pastarasis buvo labai energingas ir daug bei apie nieką šnekėjo su vairuotoju, kol visi kiti miegojo. nugirdau, kad britanijoj žmonės prie rodyklių dar prirašo į kairę ten ar į dešinę, tipo, visiški liaušiai tie britai, neskiria pusių. kai įvažiavom rokiškin, dangų gaubė niūrus oras, visi susitraukę ir spurdantys traukė savo smirdančius rūkalus į plaučius, bandydama prasibudint prieš rokiškiečių surengtą pasitikimo puotą, kurioje laukė ant padėklo sukrautas sūrio everestas, hipsteriškai papjaustytos duonos riekelės, tuzinas tuščių puodukų bei stiklinių ir, žinoma, š a m p a n o , tfu, putojančio vyno, trys bonkos, kurias po trumpos rokiškiečių padžiūgavimo kalbos iškart iššovė ir visiems papilstė. vienuolika trisdešimt pradėt darbo dieną čiut čiut kauštelėjus yra geros sėkmės ženklas, nes vėliau po pasistatymo, kai mano kolega ir aš palikom viršininką toliau pistis su programavimu, nušuoliavom į centre esančią didžiulę maximą. tenai, kaip tokiam miestui, kuriame jau trisdešimtus metus vyksta festivalis vaidiname žemdirbiams, maximoje užgavėnių dieną gyvai grojanti kapela tarp dešrų ir šaldytų koldūnų skyrių, matyt, ne naujiena, bet užtat aš buvau stačiai priblokšta. atsipeikėjau tik, jau renginiui prieš pradžią, nes sakyt, kad "spektakliui" būtų kiek neteisinga. valandos trukmės žemdirbių festivalio atidarymas, susidėjęs iš šiokio tokio viduramžiško pasišokimo ir oficialių, nuobodžių, lėtų, lėkštų ir nevykusių rokiškio mero, graužinienės, kultūros ministro, kažkokio režisieriūkščio bei jono vaitkaus kalbų, kurias saugojo policija taip, kad vienas jų į mūsų apšvietimo kambariuką vis užeidinėdavo tikrint kažko. bet aš gi juos suprantu, tokius svarbius lietuvos žmones jau seniai taikosi subombarduoti apšvietėjais užsimaskavę teroristai. čia lietuvoj svarbūs dalykai dedasi. vėliau spektaklis ėjos kaip visada, na, būtų viskas buvę kaip visada, jei ne rokiškietis-apšvietėjęs tuo metu, kai vienas aktorius nuogas, tik rankom genetalijas prisidengęs, stovėjo vidury scenos, man mestelėjo "tai va kodėl tu taip tą spektaklį žiūri". o ką be pridursi, pasauly tiek mažai nuogų kūnų, kad tik ir gaudai momentus, kada jį rodo. vėliau tas rokiškietis vis tikėjos, kad ir kiti aktoriai vdrug nusirengs. man rodos, jam ten buvo daugiau šoko nei man. po spektaklio visus mus vežė į oficialią festivalio puotą-balių, į kurią mes, apšvietėjai ir montuotojai, kiek pavėlavę atėjom, nes savo daiktus pakavomės. atsisėdom, kur papuolė, o papuolė belenkaip. sėdėjau šalia savo kolegos, o iš kitos pusės sėdėjo montuotojai visą dieną tarpusavy bendravę, o priešais sėdėjo aktorė ženia, kitas nežinomu man vardu aktorius ir grimerė su rekvizitininku. biški girdė ir maitino salotom, bulvių koše, išpurkšta gėlytėm, dar truputį salotom, kitus ir kažkokia vištiena, desertui dalino sintetinio pyrago gabaliukus ir pasirinktinai pilstė karštus gėrimus. visas vakaras buvo tikra irštva, persismelkusi patosu. nuoširdžiai, nemaniau, kad bus taip nuobodu. dar padėtį šiek tiek gelbėjo kolega šalimais. vėliau važiuojant ta pačia mikruške, vienas aktorius paklausė, ar mes ne giminės. su tokiais klausimais ir infarktą žmonėm galima įvaryti. bet kol dar kvėpuoju atlaisvintais plaučiais, manau, viskas gerai. kaip ir visa ta kelionė. na, viskas kaip ir gerai, bet kažkaip biški nuobodžiai. nežinau, ar čia tos pareigų atskirtis, ar laiko buvimo drauge trūkumas ir nepažįstamumas atitolina visus vienus nuo kitų, kad nesijauti jog varytum kaip su chebra fainų žmonių tūsint į kitą miestą.


biški pafotkinau savo telefu:

 

apšvietėjų kambariukas ir naudojami ginklai

subtilusis šokis prasidedant renginiui

oficialioji chebra traukinu puškuoja į sceną

visi pasisako pagal eilę

soriuks, nuogo vyro neišėjo nufotkint, teks pasitelkt fantazija, vėl