uždusau

šitą blogą praėjau norėdama vainikuoti savo darbą teatre. tačiau atsitiko keistas dalykas, kurio aš visai nenumačiau, dabar man tūnantis galvoj ir dėl to neleižiantis rašyti jokių naujų įrašų. ir tas dalykas asmeniškas. o viskas prasidėjo nuo naujų metų, ne, gal viskas prasidėjo daug anksčiau, bet naujieji buvo visa ko užpildymo startas, kada prisižadėjau keturioliktiems metams tapti kiečiausia scenos apšvietėja.

o tuo metu "tapti kiečiausia scenos apšvietėja" reiškė visą savo laiką ir jėgas skirti tik šiai veiklai. net persikrausčiau arčiau teatro, nes laikas tapo per brangus. ir taip gavau, ko norėjau: pilna diena vien apšvietimo ir kvalifikacinimosi toje sferoje. daugiau nieko: jokių draugų, jokių pažinčių su kambariokais ar kitais individais, jokio dėmesio pašalinei veiklai ar normaliai socializacijai. iki kol nepriėjau ribos, kada suvokiau, kad žmonės, su kuriais praleidau daugiausiai laiko, tapo mano bendradarbiai - ne patys fainiausi ir įdomiausi žmonės, su kuriais galėčiau leisti savo "prabangųjį" laiką. tiesą pasakius, dėl savo specializacijos užmojo uždariau save riboto sociumo lauke. kaip ir jaučiu nepatogumą, ypač kažkur išgirdus, kad "esi penkių žmonių, su kuriais dažniausiai bendrauji, vidurkis", bet visą šią socializacijos nebuvimo problemą paaštrino kaip iš dangaus iškritęs vaikinas, su kuriuo susipažinau bare. jis visiškai nesikuklindamas leido man suprasti, kad mato mane kaip asocialią užsidariusią nevykėlę. (nevykėlę dėl to, kad mažindama bendravimo kiekį, stipriai kertu per kokybę). ir tai buvo stipriausias antausis, kokį gavau šiame savo gyvenimo tarpsnyje. pataikė taikliai, nes tai yra tiesa. galiu gyventi manydama, kad vis dar esu tas pats žmogus, koks buvau prieš dešimt penkis metus, bet tie, kas sutinka mane dabar, viso to nežino, jie mato tai, kas yra čia ir dabar, o jei čia ir dabar - graudu žiūrėt, įtikinti, kad yra kitaip bergzdžias reikalas. ypač jei atsiranda liudininkų, skelbiančių, kad atsiskyrėlėesu visą jų pažinimo laikotarpį. o tai jau daug.

ir taip, man dabar norėtųsi spręsti žmonių socializacijos ypatumus, bet greičiausiai tai daryčiau, kad save nuraminčiau ir paglostyčiau, "tu juk puiki, neklausyk tų žmonių", bet kai jau didžioji dalis žmonių vos susipažinus pradeda mane ignoruoti ar kitaip vegti, raminti tokiomis formomis tampa absurdas.

suprantu, kad nei rašyti, nei skaityti, man tai problemos neišspręs, nebent jūs, mieli mano skaitytojai, nuoširdžiai manimi susirūpintumėte ir pradėtumėte dalintis patarimais. nors dar kaip tyčia naktį viešajame tualete ant sienos perskaičiau frazę, kuri gali iš esmės pakeisti kryptį. "priimk ne problemą, o iššūkį"

ir pakeičia