o dabar nerašau gi nes visai kiti dalykai galvoje. aišku dalintis nūdiena su savo retais blogo lankytojais yra smagu, net jei labiau tas dalinimasis yra rašymas sau. dabar man vis norisi eit lauk iš tų namų, kur gyvenu. mąsčiau, ar tik nėra taip kiekvienais metais, kad nebegali ištverti sėdint tarp šaltų sienų. bet ir šie namai niūrūs ir purvini. toks kalnas neplautų indų, kad vos savo lėkštę įkišu išplaut, o ne savo neplaunu, nes esu savanaudiška kalė ir kitų keturių bendragyventojų apseiliotų lėkščių plauti nelabai kyla rankos. o dar man sako kiti, ką čia daugiskaita, vienas pasakė, o iš kitų tai intuityviai jaučiu, kad iš veido nesu kalė. yra kas nustemba sužinojęs, kad kartais būnu gašli, gašlūnė blet, ir sako, bet pažiūrėjęs į tave to nepasakysi. tai aišku, kad nepasakysi. buvo keletas vaikinų, kuriems patikau ir kurie kabino, ir kai vėliau pamačiau su kokiom panom jie suskabinę vaikščiojo ir šlykčiai meilias nuotraukas į feisbuką kėlė, išsigandau. nes pamačiau į kokią kategoriją merginų esu priskiriama. gerutė meilutė paprastutė. ir visa tai lemia vizualioji komunikacija. iš tiesų, tai nieko nuostabaus vėliau gauti iš puikybe apimtų žmonių po niekinimo dozę. bet tik dabar pradedu po truputį suprast, kad tas niekinimas ne tam, ką niekinama, bet tam, iš kurio tai eina.
o iš teatro galiu pasakyti, kad gyveni ir mokaisi. ir ten ypač pasiteisino patarlė: kaip šauksi, taip ir atsilieps
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą