tūsofčikai

vakar teatre vyko neoficialus premjeros vakarėlis. aš kaip visada dėl darbo pobūdžio nuėjau ten jau viskam kaip visada gerai įpusėjus, ne tik stalui pusiau ištuštėjus, bet ir žmonėms gerokai išsivaikščiojus. ir tokiame reikale jau trečią kartą dalyvaujant, trečią kartą patiriu diskomfortą. ten būnant ir realiai nelabai kažką veikiant. jei kas prieina, tai siūlydami puskunigio mamos torto, kol tas puskunigis salėj su visiškai nusitašiusia aktore, pro kurios suknelę speneliai persispaudina. pagalvoji, tamposi, nes papai dideli ir girti. kitas veikėjas savo nuodemingą kūną irgi pridengęs raudonais škudurais, pasak kažkokios merginos pastebėjimo, eina prie visko, kas juda, kabinėjosi prie rūbininkės, mano amžiaus. ji atbėga pas darių ir sako, dariau, prašau pasaugok mane, jis labai kabinėjasi, sako, einam parūkyti, nors žino kad nerūkau. o kulminacija čia tame, kad man išeidinėjant jau po virdurnakčio, matau, kaip rūbininkė rodo dariui kad eina parūkyt ir išeina su tuo veikėju. nebūtų sekso, jei ji turėtų bičą arba jei būtų boba su kiaušais, arba jei būtų giltinė. insulting. patinka ta anglų kalba su savo insultais. o aš jau seniau pagalvojau, kad vaitkaus veidas kaip velnio, ir kai jis manęs klausė, apie premjerinio spektaklio vedimą pajutau tą kalbėjimo pobūdį, nepasitikintį mano kompetencija. greičiausiai neveltui jam į veidą įsiraukšlėjo būtent tokia išraiška.

bet grįžtant prie to nykumo, galvojau, kad galbūt taip yra, nes tie žmonės visai iš kito socialinio rato, nei aš sukuosi. ir kol netapi draugais su tokiais žmonėmis, tol springsti nuo buvimo ten.


o aš jau kuris laikas gyvenu čia: