kai ėjau apžiūrėti kambario, kuriame dabar gyvenu, ir susipažinus su vaikinu, kuris gyvens tame pačiame bute, buvo kažkas tokio labai linksmo. bazarinom ir juokavom apie belenką. ir pirmi bazaro kartai su abiem vaikinais buvo tikra juoko euforija, nepaisant to, kad pusė juokelių buvo pošli. tuo metu viskas buvo ore. bet nugyvenus mėnesį, kai kurių žmonių bendravimo įgudžiams pradedant gerokai erzint ir kivirčams vis dažniau iškylant į paviršių, palaikyti tokį pat linksmumo tonusą labai sunku. o kai dar prasideda visokie klijavimai į poras ar ne poras, tai užpisa nesveikai. nesuvaldomi dalykai. tada paprašius kambarioką eit valgyti į savo kambarį, nes virtuvėje labiau pageidavus man būti vienai (kadangi indrė po audringos dienos nusprendė belenkaip anksti eiti miegoti, ir negaliu būti kambary) gurkšnojant vyną jaučiuos vinei, nes kitaip ir būti negali, bet dėl to nesijaučiu prastai. tiesiog ateina toks metas, kada žmogus nebesiparini, kad būni vienas, kad bandai nusitašyt ir nueit patūsint vienas, kad prisišneki kitiems nesąmonių ir dievažin, ką jie ten savo galvose prisigalvoja. bet ir esmė yra, kad tai tik jų galvose. o slava mielas, pasisiūlęs apvynioti dviračio rėmą juostele, tik šiandien nebesutikau, nors labai norėjau. belenkaip norėjau. žinai, milda, pamaniau, kad jie (valentinas ir slava iš teatro) yra mūsų prototipai. geriausi draugai. vienas aukštas, tamsiaplaukis, liesas, paprastai rimtas, bet prikolus skaldo geriausiai, o kitas šviesus, žemesnis, su tokia didele šypsena, kad kai šypsosi, raukšlių milijonas ant veido atsiranda. tai kažkaip vieną dieną pagalvojau, damn, tikriausiai mes panašiai atrodom. o šiandien dar pajutau, kad teatre mane mato žmonės tikrai kitaip nei aš save. susitraukusią, susilenkusią, susirūpinusią, nelaimingą. kai per kažkokius nesveikus filmavimus susitikau vieną aktorę namie, ji man sako, - tai čia tu iš rusdramio?? kokia kitokia atrodai, dabar linksmenė -. tai šiandien stengiaus vaikščiot išsitiesus, nors šypsojaus vis tiek tiek pat mažai, kaip visada, nes kažkodėl man atrodo, kad kai nesišypsau, atrodau vyresnė. o faktas tas, kad kai nesišypsau tai, ne tik kad atrodau kaip vaikas, tai dar ir užsiprainęs ir nelaimingas vaikas. kas norėtų su tokiu padaru turėt reikalų? nežinau nežinau nežinau kaip užsidėti metų daugiau ant veido. panašu į gyvenk ir žvenk. o kadangi vakar parašiau apie vilių, tai šiandien parinaus dėl jo. pamaniau kelis dalykus: pirmas, kad jį išgąsdinau, nes buvo keletas situacijų, kada viskas buvo pakankamai intymu, nors aš tuo metu neskleidžiau jokios intymumo bangos, tai kaip ir viskas turėtų būti zjbs, bet jis po tokių atsitiktinų priartėjimų pradėjo laikyti neblogą atstumą, tai panašu, kad jį tai sutrikdė, antras, kad jis sukasi tarp begalės žmonių, tarp jų, moterų, tad be jokių abejonių yra kam nors įsipareigojęs, trečias, kuo labiau gilinaus, apie tai, kaip jaučiuosi dėl jo, vis prieidavau keistų išvadų, nes jis mane kaip ir traukia, bet kaip ir tuo pat metu kelia nuobodulį. o tai kad šiandien nusprendžiau prisigerti vyno ir nueiti (pirmą kartą) į dos vakarėlį, nes pasitūrint noriu belenkaip, yra visa ko išsigelbėjimas, mano požiūriu. nooooooriu ištrūkt iš to gyvenimo, kuriame dabar esu, bent akimirkai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą