tad po visos emocijų jūros iš vakaro, nes nervų pridėjo dar viršininkas, kuris visiškai atsiskuto nuo to reikalo, bet atvarė į teatrą ir pradėjo aiškint ir pykt, kodėl mes jiems tiek daug padedam ir tik dar labiau bloginti savijautą. pagalvojau, ot pyzda, vietoj to kad realiai kažką padėtų, tai ateina ir tik burba piktai. tai ryte pabudusi savijauta buvo nuostabi, nors ir apsišika visi aukštielniki. jokių parkių, jokio skubėjimo, nulis pastangų ir tik čilas. o ryte kaip tik kiti estai ruošėsi spektakliui ir jie turėjo savo apšvietėją, jauną bičiuką, kuris tiek jaudinosi, kad viskas būtų gerai, lyg ten anglijos karalienė ant scenos eitų. aš jam šiek tiek padėjau laidus sumerkt į srovę ir tą bedarant, įeina į sceną viršininkas ir praeidamas pro mane sako "čia ne tavo darbas". o aš pagalvojau, koks jo reikalas, dirbu aš savo darbus ar nedirbu, juk ne jam po to nugarą skauda. ot negaliu pakęst. bet apie mano viršininką yra atskira tema. to bičiuko spektaklis buvo apie tokią merginą, kuri žostkai norėjo susituokt, kad net iš dangaus nusileido fėja su drabužių spinta, nes jinai ten tuos rūbus keitė kojines, bet jei jau rūbus keitė kaip kojines, tai kaip dažnai turėjo keisti tikrasias kojines? ir užbūrė ta fėja tą mergą, kad visi ja susižavėtų, kurie pradėjo jai nešt gėlių, o draugės postrigauti apie idealny mužčina, o katinas smaukyti jai kojas ir šitaip ji nusprendė susituokt su kaimynu iš to pačio namo, kuriame gyveno, ir iškart susituokė. nu ot gyvenimas easy peasy.
tad iš viso to pasimokiau, kad kuo mažiau parinuos, tuo geresnės kokybės gyvenimą gyvenu, ir sveikatą tausoju, ir kitų nervus, ir blaiviau mąstau, ir geriau reikalą padarau. visą tą išbandžiau dar vėliau važiuodama į druskininkų jazz maratoną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą